VISUOMENĖS EKOLOGIJOS INSTITUTAS

Birželio 5 - ąją visa pasaulio bendruomenė minės pasaulinę aplinkos dieną. Šios dienos tikslas - atkreipti visuomenės dėmesį į globalius gamtosaugos reiškinius, taršos problemą ir skatinti atitinkamų politinių aplinkosauginių sprendimų priėmimą. Tuo tikslu JT paskelbė Pasaulinės aplinkos dienos šūkį: „Mūsų planetai reikia Tavęs!!!”. Į šį šūkį atsiliepė garsus prancūzų menininkas YannArthus-Bertrand, daugumai jis žinomas kaip fotografas įamžinantis įstabiausius Žemės kampelius iš paukščio skrydžio, 1999 metais, lygiai prieš dešimt metų, jis išleido fotografijų albumą „ Žemė iš paukščio skrydžio” (La Terrevue du Ciel). Jis pirmasis pasauliui parodė neįtikėtinas Žemės formas bei ryškėjančius klimato kaitos padarinius. Praėjus dešimčiai metų YannArthus - Bertrand sukūrė filmą „Namai” („Home”) - tai odė Žemei, mūsų planetai. Filmo autorius šiame kūrinyje apjungė kelis savo darbus - tai fotografo patirtį, gebėjimą pastebėti grožį bei aplinkosaugos aktyvisto, nes išėjus jau minėtam fotografijų albumui YannArthus - Bertrand 2005 m. įkūrė nevyriausybinę organizaciją „Goodplanet”, kurios vienas iš tikslų visuomenės įtraukimas į kovą su klimato kaita.

Baigėsi du mėnesius trukęs nacionalinis konkursas moksleiviams „Atsakingi mes!/?“, kurį organizavo Visuomenės ekologijos institutas (VEI), Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla (TTVAM) bei Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija.

 

Pastaraisiais dešimtmečiais prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos tapo viena iš aktualiausių problemų pasaulyje. Nesustabdomai sparčiai blogėjanti aplinkos kokybė bei didėjantis aplinkos užterštumas sutrikdė ekologinės sistemos „žmogus – gyvoji gamta“ pusiausvyrą. Industrializacija ir globalizacija baigia išsekinti energetinius gamtos išteklius, triukšmingai skelbiamos netgi tikslios jų pabaigos datos. Beatodairiško gamtos išteklių eikvojimo, oro, dirvos, vandens taršos pasekmės dabar juntamos ne tik pramoniniuose rajonuose. Biosfera nepajėgia natūraliai apsivalyti, didėja pavojus civilizacijai. Per amžius nusistovėjusi žmogaus organizmo funkcionavimo sistema nesugeba prisitaikyti prie vis nepalankesnių aplinkos sąlygų, griaunamos organizmo apsaugos sistemos, daugėja genetinių, psichinių ligų. Žmogų puola ligos ir parazitai, kurie naudojasi susilpnėjusia organizmo imunine sistema. Sparčiai plinta pražūtingos priklausomybės ligos.

Neatidėliotino ekologijos problemų sprendimo būtinumas, pilietinio visuomenės požiūrio vangumas kasdieną blogėjančiuose visuomenės ir gamtos santykiuose ir paskatino mus įkurti Visuomenės ekologijos institutą.

Globalios ekologinės krizės grėsmės akivaizdoje įvyko staigus ekologijos mokslo išsiplėtimas, kurio metu iš nedidelio biologijos mokslo padalinio ekologija tapo savarankišku mokslu. Dar neseniai tapatinta su atliekų rūšiavimu, oro ir vandens užterštumu ar alternatyvia energetika, ekologija tapo plačiu fundamentaliųjų disciplinų kompleksu, kurį N. F. Reimersas (1992) pavadino mega ekologija, t. y. didžiąja ekologija.

Ekologinei krizei įveikti būtinas naujas mąstymo būdas, ekonomikos ir visuomenės ekologizavimas. Ekologizacijos procesas vyksta jungiant mokslą ir praktiką ir rodo visuomenės norą šio proceso pagalba išvengti ekologinės katastrofos.

Ekologija (gr. Oikos „namas, buveinė, tėvynė“ + logos „mokslas“) – mokslų šaka, tirianti organizmų gyvenimo sąlygas, jų tarpusavio ir gyvenamosios aplinkos santykius, ryšius ir sąlygas bei medžiagų ir energijos apytaką sistemoje. Ekologija jungia abiotinę (orą, šilumą, šviesą, vandenį, dirvožemį ir kt.) ir biotinę (augalus, gyvūnus, mikroorganizmus) aplinkas. Ekologijos terminas mokslinėje literatūroje vartojamas nuo 1866 m., kai savo veikale „Generale Morphologieder Organismen“ jį pirmasis pavartojo vokiečių zoologas Ernstas Hekelis. Europos (1991) ir Lietuvos (1998) mokslo sričių klasifikacijoje Ekologija ir aplinkotyra žymima kodu B003 kaip viena aktualiausių Biomedicinos (B000) mokslų srities krypčių. 

Ekologija dabar vadinama tarpdisciplininiu mokslu, kurio tyrimo metodai ir žinios integruojami į kitų mokslų sritis. Pagrindiniai šiuolaikinės ekologijos skyriai: bendroji (teorinė) ekologija, bioekologija, ekosferologija, geoekologija, žmogaus ekologija, socialinė ekologija, taikomoji ekologija. Bendroji ekologija skirta sujungti įvairias ekologines žinias nustatant bendrus ekologinių sistemų funkcionavimo dėsningumus. Žmogaus ekologiją sudaro kompleksas disciplinų, tiriančių žmogaus, kaip individo (biologinio organizmo) ir asmenybės (socialinio subjekto) sąveiką su jį supančia gamtine ir jo paties pakeista aplinka. Socialinė ekologija tiria visuomeninių struktūrų ryšį su gamtine ir socialine aplinka (Pivrikas, 2008).

Visuomenės ekologijos institutas nuo įkūrimo dienos vykdo mokslinę ir mokslo taikomąją veiklą tokiose taikomosios ekologijos srityse kaip bioišteklių ir verslo ekologija bei medicininė ekologija. Numatoma veikla inžinerinės, žemės ūkio bei komunalinės ekologijos srityse.

Bioišteklių ir verslo ekologija tiria sąlygas, kuriomis gamtinių ekosistemų biologinių išteklių eksploatacija jų nenualina ir nepažeidžia, nesumažėja biologinė įvairovė. Šios disciplinos užduotims spręsti svarbu bioišteklių atstatymo ir praturtinimo metodų kūrimas, augalų ir gyvūnų introdukcijos ir aklimatizacijos mokslinis pagrindimas, draustinių kūrimas. Visuomenės ekologijos institute atliekami moksliniai tyrimai biotechnologijos bei akvakultūros srityse, organizuojamas ekologinis švietimas (žr. skyrių Apie mus).

Medicininė ekologija susijusi su žmogaus ligų, sąlygotų gamtinių faktorių ir nepalankaus technogeninio aplinkos poveikio, epidemiologija ir vystymusi. Medicininė ekologija apima ir rekreacinę ekologiją, susijungiančią su kurortologija. Visuomenės ekologijos institute teikiamos konsultacijos ir vykdomas visuomenės ugdymas sveikos gyvensenos bei ekologiškai sveikos aplinkos kūrimo ir išlaikymo klausimais (žr. skyrių Paslaugos). Organizuojamos vasaros stovyklos mokiniams žr. skyrius Paslaugos ir Moksleivių stovykla).

Geriausi moksliniai rezultatai ir didžiausias žinių efektas visuomenei pasiekiamas besiribojančiose mokslo srityse. Ekologija pradeda užtikrintai dominuoti šiuolaikiniame moksle jungdama fundamentalias žinias apie gamtą ir visuomenę. Pasak N. F. Reimerso (1994), ekologija „išaugo iš trumpų kelnyčių, tačiau dar nėra verta naujo kostiumo“, t. y. – mokslinio pripažinimo, atitinkančio jos visuomeninę reikšmę. Didžioji ekologija – viena iš pačių sudėtingiausių sintetinių mokslų, kuriam reikia universalaus pasiruošimo ir gilių profesinių žinių.

Tikimės, kad Visuomenės ekologijos institute atskleistos mokslinės žinios jauniems žmonėms padės sukurti pagrindus didžiosios ekologijos problemų sprendimui, o instituto skleidžiamos ekologinio švietimo nuostatos pasieks kiekvieną visuomenės narį.